Apkepai ir jų atsiradimo istorija
Recepto autorius: Virtuvesmenas.lt
Apkepu yra vadinamas didelis ir gilus patiekalas, kuris kepimo inde yra gaminamas orkaitėje ir tame pačiame inde patiekiamas ant stalo. Apkepai Europos šalyse ir JAV paprastai yra sudaryti iš mėsos (pvz., vištienos) arba žuvies (tokios kaip tunas), įvairių pjaustytų daržovių, krakmolingų surišančių ingredientų, tokių kaip miltai, ryžiai, bulvės arba makaronai, ir labai dažnai traškaus arba iš sūrio pagaminto pagardo.
Kepimo metu iš apkepe esančios mėsos ir daržovių išsiskiria sultys, kurios patiekalui suteikia daugiau skonio ir kartu paverčia apkepą minkštesniu. Paprastai apkepai yra kepami orkaitėje atidengti ir pakankamai lėtai, nenaudojant labai aukštos temperatūros.
Apkepas gali būti patiekiamas tame pačiame kepimo inde tiek kaip pagrindinis patiekalas, tiek ir kaip papildomas užkandis. Apkepai jau daug metų yra populiarūs ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienio šalyse, tokiose kaip Australija, Naujoji Zelandijoje ar Jungtinė Karalystė. Tačiau dažnai minėtose užsienio šalyse apkepai yra panašesni į troškinius. Skirtumas yra tik tas, kad tuomet, kai mėsa ir daržovės būna pakankamai apkepinamos ant keptuvės, toliau jos yra kepamos savo sultyse orkaitėje uždarame inde, tokiu būdu padedant mėsai išskirti savo sultis ir ilgesnio bei lėtesnio kepimo metu tapti sultingesnei ir minkštesnei. Kadangi karštis kepimo metu nebūna tiesioginis, taip pat yra gerokai mažesnė patiekalo pridegimo tikimybė.
Apkepams šiandien gali būti priskiriami tiek orkaitėje gaminami apkepai iš kiaušinių, tiek ir lazanija, daržovių (pvz., cukinijų) apkepas, makaronų ir sūrio apkepas, žuvies apkepas ar netgi naminis obuolių apkepas.
Taip pat reikėtų atskirti jau minėtus apkepus nuo troškinių. Troškinimas – tai kepimo procesas, kurio metu karštis gaminamą maistą veikia iš apačios (paprastai virš tiesioginės ugnies šaltinio), kai tuo tarpu apkepas dažniausiai yra kepamas orkaitėje, kurioje karštis cirkuliuoja per visą kepimo indą. Apkepai, skirtingai nei troškiniai, gali būti gaminami tiek atviri, tiek ir uždari, o troškinius būtina gaminti uždarus, tokiu būdu apsaugant nuo garų praradimo.
Keli istoriniai faktai apie apkepus
1866 m. kanadietis imigrantas iš Prancūzijos Elmire Jolicoeur gyvendamas Berlyne, Naujajame Hempšyre (JAV) sukūrė modernaus šiomis dienomis gaminamo apkepo pirmtaką. Taigi, toks apkepas, kokį mes žinome šiomis dienomis, yra sąlyginai naujas patiekalas.
Ankstyvuosiuose apkepų receptuose dažnai buvo naudojami ryžiai, kuriuos suplakdavo, suspausdavo ir sumaišydavo kartu su aštrios ar pikantiško skonio mėsos mišiniu. Tuo tarpu apytiksliai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje žmonių požiūris į apkepus pasikeitė ir tapo panašesnis į būdingą dabartiniams laikams.
Kepimas moliniuose induose nuo seno buvo praktikuojamas daugelyje pasaulio kraštų, tačiau idėja apkepą kepti kepimo inde kaip vieną atskirą patiekalą pirmiausia tapo populiari XX a. Amerikoje – ypač XX a. šeštajame dešimtmetyje, kuomet rinkoje pasirodė nauji iš lengvo metalo ir stiklo pagaminti kepimui skirti indai. Taigi, XX a. aštuntajame dešimtmetyje apkepai imti gaminti kur kas patogiau ir dažniau.
Neretai įvairiose pasaulio šalyse apkepų gaminimo procese yra naudojama ir tirštesnė sriuba arba tirštesnis kreminės konsistencijos sultinys. Tokiu principu gaminamų apkeptų pavyzdžiais galėtų tapti tuno apkepas (naudojant konservuotą tuną, virtus makaronus, kartais žirnelius ir kreminę grybų sriubą) ar žalių žirnelių apkepas (naudojant žaliuosius žirnelius su kreminės konsistencijos grybų sriuba, ant viršaus uždedant keptų svogūnų). Panašiu pagrindu gali būti ruošiami ir makaronų su sūriu apkepai. Taigi, kiekviena pasaulio šalis turi savų receptų, kurių pagalba galima pagaminti labai gardžius ir ypatingais skoniais pasižyminčius apkepus.