Lietuviški bulvių patiekalai – ką apie juos žinome?

Lietuviški bulvių patiekalai – ką apie juos žinome?

Recepto autorius: Virtuvesmenas.lt

Dažniausiai kalbai pakrypus apie lietuvių nacionalinius patiekalus didelė dalis žmonių nė nesusimąstydami yra linkę atsakyti, kad tai yra įvairūs bulvių patiekalai, kurių vieni populiariausių yra cepelinai, vėdarai ar bulviniai blynai. Tačiau daugelio nuostabai, minėti ne vieno mūsų tautiečio dievinami patiekalai, kurie iš užsienio atvykstantiems turistams taip pat yra pristatomi kaip lietuviški tradiciniai patiekalai, nėra jau tokie lietuviški. Šie patiekalai Lietuvoje pradėjo plisti tarpukario laikotarpiu, o stipriai išpopuliarėjo tik sovietmečiu – XX a., o tai reiškia, kad pastarieji bulviniai patiekalai yra atkeliavę iš kitų kraštų.

Jei mes norime suprasti, ką būtų galima priskirti tikriems tradiciniams lietuviškiems patiekalams, tuomet rekomenduojama nepamiršti lietuviškos virtuvės receptų paveldu vadinamos „Lietuvos gaspadinės“. Joje galima rasti daugybę lietuviškų patiekalų receptų, tačiau įdomu tai, kad iki pat XIX a. bulvių patiekalai nebuvo svarbi lietuviškos virtuvės dalis. Ir tam buvo svarbi priežastis – tarpukario laikotarpis ir sovietmetis lietuviams buvo sudėtingas ir pakankamai skurdus. Kadangi buvo jaučiamas maisto produktų trūkumas, o bulves augino didžioji dalis Lietuvos gyventojų, tuo laikotarpiu imta dažniau gaminti ir bulvinius patiekalus.

Kita vertus, jau minėtų cepelinų, bulvinių blynų, vėdarų, kugelio ar žemaičių blynų taip pat neturėtume išbraukti iš tikrų lietuviškų patiekalų sąrašo, nes jie lietuviams žinomi jau ne pirmą šimtmetį. Tačiau, jei mums yra svarbu sužinoti, kas pradžioje buvo tradicinės lietuviškos virtuvės pagrindu, vertėtų istoriškai atitrūkti nuo sovietmečio ir žvelgti į dar senesnius laikus, nes išvardinti bulviniai patiekalai ant lietuvių stalo nebuvo dažnai matomi.

Žinoma, lietuviai nuo seno mėgo patiekalus, kurie buvo gaminami iš bulvių, tačiau žvelgdami istoriškai matome, kad nacionaliniams lietuviškiems patiekalams nemenka dalis bulvinių patiekalų negalėtų būti priskirti. Pavyzdžiui, didžkukuliai, žemaitiški blynai, bulviniai blynai, švilpikai, krapais apibarstytos virtos bulvės, kurios buvo valgomos su rūgpieniu, mūsų šalyje pradėjo sparčiai plisti tarpukario laikotarpiu, tačiau didelė dalis jų yra priskiriami aplinkinių šalių, tokių kaip baltarusių, lenkų, ukrainiečių ir kt., virtuvėms. Be to, neretas lietuvis yra įsitikinęs, kad virtiniai, skriliai ir koldūnai taipogi yra tradiciniai lietuviški patiekalai, tačiau jie Lietuvoje atsirado tuomet, kai į mūsų šalį atkeliavo mongolai, todėl nepaisant to, kad dar XIV-XV a. šie patiekalai užėmė svarbią vietą lietuviškoje virtuvėje, jie nėra mūsų tradiciniai patiekalai.

Iš tikrųjų net ir žvelgiant giliau ir bandant vertinti tolesnius istorinius laikmečius, yra sudėtinga atrasti išskirtinai lietuviškų patiekalų. Kartais yra bandoma žvelgti į bajoriškąją virtuvę, tokiu būdu ieškant to, kas būtų priskiriama tik lietuviškai virtuvei, tačiau reikia atminti, kad XVIII-XIX a. bajoriška virtuvė buvo reikšmingai įtakota prancūziškos virtuvės. Tuo tarpu, jei atitrūksime nuo bajoriškos virtuvės ir žvelgsime į tai, kas buvo būdinga valstietiškai virtuvei, matysime, jog didelė dalis patiekalų buvo žydiški. Be to, kaime gyvenę žmonės tuo laikotarpiu ėmė gaminti ir kai kuriuos tradicinius žydų bulvinius patiekalus, tokius kaip žydiškas kugelis – ant lietuvių stalo dažnai atsiduriantis ir šiomis dienomis.

Taigi, nors daugelis minėtų bulvių patiekalų nebuvo sukurti lietuvių, XX a. (sovietmečiu) dažnai cepelinai, kugelis, bulviniai blynai ir kai kurie kiti ne iš bulvių gaminti patiekalai, tokie kaip šaltibarščiai, balandėliai, barščių sriuba (lapienė), kibinai, zrazai, skilandžiai, šiupinys ar šaltanosiai buvo pristatomi kaip lietuviški. Visa tai turėjo įtakos ir lietuvių tradicinės virtuvės sampratai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, lietuviška virtuvė šiandien yra neatsiejama nuo bulvinių patiekalų, kurie yra tapę svarbia mūsų kultūros dalimi.